apie menamus, o ne tikrus faktus. Viena iš paskutiniausių legendų jų seriale yra premjero gyrimasis, kad krizė jau sustabdyta. Kurgi ne? Juk džiaugiamasi, jog į Nacionalinį biudžetą bus surinkta  puse milijardo  daugiau įplaukų nei planuota! Kokia šauni ta Vyriausybė, pradėjusi vykdyti ir net viršyti planus! Nenustebsiu, jei bent dalis žmonių džiaugsis kartu su premjeru. Mielai taip pat džiaugčiausi kartu, jei galėčiau apsimesti, kad su tiesa,  logika  ir sąžine čia neprasilenkta. Apie ekonomikos išmanymą šiuo atveju,manau, galima ir nekalbėti, nes ir kiekvienas neekonomistas, bent kiek pamąstęs apie akivaizdžią realybę ir ružavas premjero interpretacijas apie ją, tikriausiai  galėtų suprasti kas čia netvarkoj. Ogi tai, kad:

•    A. Kubilius staiga išmoko ir pamėgo sovietmečio patirtį, kuri  buvo turtinga įvairiais žmonių mulkinimo būdais, pvz., kuomet vykdymo eigoje pakoreguotus planus be vargo visi ir  visada įvykdydavo. Taigi Nacionalinio biudžeto 2010 m planą, kuris neskaitant ES paramos tesiekė 16 mlrd. Lt, t.y. 8 mlrd. mažiau nei užpernai, Kubiliaus Vyriausybė skelbiasi viršysianti puse milijardo. Na, o jei būtų suplanavusi dar mažiau nei trečdaliu smukusį, tai galėjo būti dar daugiau džiaugsmo dėl dar didesnio “viršijimo”. Tik gyvenimo pokyčiai, jo kokybė matuojami ne planų vykdymo ar viršijimo laipsniu, o kiek realiai žmogus ar šeima gauna pajamų, ką gali sau leisti vartodama, lavindamasi,  ilsėdamasi, planuodama savo šeimos ateitį , kokias garantijas turi ateičiai. Ir ne tik  po dvidešimties metų.

•    Verslo atsigavimo srityje, kaip ir verslo salygų gerinime praktiškai nieko pozityvaus nevyksta.  Respublikos Prezidentė Vyriausybę kol kas dar  užtaria sakydama,  kad Vyriausybė žino ką reikia daryti, bet nežino kaip. Iš tikrųjų padarytos pražūtingos strateginės klaidos, kurių ištaisyti  praktiškai neįmanoma, tiksliau – neįmanoma išvengti dėl šių klaidų  patirtų nuostolių ir  kompensuoti juos paguodos žodžiais.

•    Vyriausybės partneriai Seime skuba ta pačia melodija suokti ir džiaugtis, kad Vyriausybė ištaisė savo klaidas. Didžiausia Vyriausybės klaida buvo ir tebelieka, kad ji vis dar nesitraukia. Klaidos “ištaisytos”, planai “viršijami, vadinasi  ir trauktis nėra pagrindo  - tokia tad  yra tautos mulkinimo logika. Priminusi Vyriausybės  atsakomybę už gilų nuosmukį ir nesugebėjimą valdyti situaciją  ne kartą susilaukiau atkirčio, kad žmonės juos išrinko -  todėl jie negali trauktis, kitaip ir būti negali. Bet žmonės konservatorius rinko, patikėję jų  rinkiminiais pažadais, o realybė – kaip jų valdymo pasekmė -  yra radikaliai priešinga. Pagaliau,  žmonių dabartiniai vertinimai, atsispindintys reitinguose  yra visiškai kitokie nei prieš du metus kai konservatoriai ir jų partneriai dabartinėje daugumoje viliojo žmones pažadais apie kovą su LEO ir oligarchais, kurių net sąrašas nebuvo išvardintas. Tai panašu į kovą su vėjo malūnais. Tuomet jie beatodairiškai  puolė tuometinę valdančią daugumą, siekdami kuo greičiau užimti jos vietą. Vietą tai užėmė, tik kompetencijos ir pasiekto ekonominio – socialinio lygio neišsaugojo.

Nesunku įsivaizduoti kaip atrodytų konservatoriškoji opozicija, jei net ne tokį šoką, kaip dabar, o augimo stabtelėjimą būtų patyrusi Lietuva  ankstesnei daugumai ar dabartinei opozicijai valdant. Toji valdža ir jos atstovai  būtų  maišomi su žeme, apšaukiami Tautos išdavikais, dirbantys Rusijai ar dar kam nors. Kas savaitę būtų skelbiamos interpeliacijos, rengiami piketai. Gerai žinau ką tai reiškia, nes tokį puolimą  iš konservatorių pusės esu patyrusi labiau nei bet kas kitas. Apie ministrų nuotraukų spaudoje skaičiavimą ir kitokias smulkmenas dabar jau baigiama net užmiršti, mat opozicija tokių primityviai konservatoriškų metodų nepraktikuoja. Blogai kai konservatoriai Vyriausybėje,  bet ne ką geriau kai  jie Seimo opozicijoje,  kai savo ribotą kūrybiškumą  jie pritaiko trukdymui ir  priekabiavimui.

Lietuva išbris iš politinių intrigų ir socialinio nestabilumo tik tuomet kai žmonės per rinkimus pasirinks bent kiek giliau analizuodami politinių partijų ir politikų nuveiktus darbus ir jų kalbas, ne tik patikliai klausydami kas sakoma ir žadama, bet ir kas realiai buvo padaryta, kokį žinių ir patirties, o ne vien klaidų bagažą turi renkamieji.Per brangiai Lietuva moka už esmines politikų klaidas. Todėl neverta guostis tuo, kad klaidos taisomos po jau patirtų nuostolių, juo labiau, kad to taisymo taip ir nematyti.

Prof. Kazimiera Prunskienė,  LLP pirmininkė