Kandidatės į LR Prezidentus
Prof. Kazimiros Danutės Prunskienės

PROGRAMINĖS NUOSTATOS

Atkurtai Lietuvos Nepriklausomybei – dvidešimti metai. Istorinių permainų per tūkstantį metų užgrūdintas Lietuvos valstybingumas šiandien patiria rimtą išbandymą. Dėl šalį sukrėtusio ekonominio nuosmukio, mūsų žmonės išgyvena socialinę įtampą, mažėja jų pasitikėjimas valdžios institucijomis ir savo ateitimi.
Tokiomis sąlygomis renkamas LR Prezidentas turi prisiimti ne deklaratyvius, o realius tikslus ir uždavinius, konsoliduojant visuomenę ir valstybės institucijas įveikti sunkmečio problemas. Būtina ryžtingai šalinti teisėtumo ir demokratijos pažeidimus, sudaryti prielaidas stabiliam žmonių saugumui ir socialinei gerovei, tautinei ir kultūrinei saviraiškai, ekologiškai gyvenimo aplinkai.
Lietuvos politikai ir daugeliui valdžios pareigūnų trūksta strateginio mąstymo ir realištiško esamos padėties vertinimo. Dėl jų nejautrumo ir nepagarbos savo piliečiams, negebėjimo rasti tinkamus būdus ekonominiam ir socialiniam nuosmukiui stabdyti bei naujam kilimui užtikrinti, didėjanti praraja tarp valdžios ir piliečių įgauna radikalias formas. Todėl išrinktas LR Prezidentas turės imtis ryžtingų veiksmų, keičiant ekonominės politikos kryptį,  nuosekliai įgyvendinant socialiai orentuotą rinkos ekonomikos sistemą.

Valstybės valdymas ir demokratijos stiprinimas

Tobulinant mūsų valstybės valdymą būtina suderinti du principus:
• Nuosekliai įgyvendinti valdžių atskyrimo principą, stiprinti demokratiją;
• Konsoliduoti valdžios institucijas žmonių ir valstybės problemoms spręsti.
Valstybės vadovui ypatingai svarbus vaidmuo tenka  įtraukiant visuomenę į valstybės valdymą, stiprinant visuomenės pilietiškumą ir solidarumą, mažinant priešpriešą tarp valdžios ir visuomenės.
Įsivyravusi nuomonė, kad Prezidento galios yra nepakankamos,  nepagrįsta. Prezidentas,  išnaudodamas visas savo galias, gali ir turi daryti esminę įtaką valstybės ekonominiam ir socialiniam bei kultūriniam gyvenimui. LR Konstitucija nustato, kad, išrinkus Prezidentą  Vyriausybė  sugrąžina įgaliojimus, o naujai išrinktasis  sudaro naują Vyriausybę, kurios programa ir kompetencija atititinka jai  keliamus reikalavimus. Prezidentas, Seimui pritarus, skiria ir atleidžia teisinės sistemos ir nacionalinio saugumo institucijų vadovus. Jis turi įstatymų leidybos iniciatyvą ir veto teisę. Ne mažiau svarbu jo aktyvus dialogas su visuomene. Prezidentas vienintelis iš aukščiausių valstybės pareigūnų gauna mandatą tiesiogiai iš visos tautos ir turi juo naudotis visos tautos ir kiekvieno žmogaus labui. Gerai suvokdama šią priedermę šiuose rinkimuose prisiimu iššūkį - už Tavo likimą, žmogau ir Lietuvos tauta!
Viena iš krypčių valstybės valdymui tobulinti ir demokratijai stiprinti yra valdymo debiurokratizavimas ir decentralizavimas. Šalies ekonominiai sunkumai verčia labai reikliai įvertinti valstybės aparato optimalumą,  panaikinti perteklines, vienos kitų funkcijas dubliuojančias institucijas, išplėtototi ,,vieno langelio” principą, pagreitinti sprendimų priėmimą, užtikrinti informacijos prieinamumą ir paslaugų kokybę. Mažinti ir atpiginti valdymo aparatą būtina   naikinant biurokratinius suvaržymus ir korupcijos prielaidas, suteikiant kuo daugiau laisvės  visuomenės kūrybinėms ir verslo iniciatyvoms.
Artimiausiu metu turi būti žengtas esminis žingsnis decentralizuojant ir perskirstant funkcijas tarp apskričių ir savivaldybių. Tikslinga apskričių ūkines funkcijas (tarp jų - žemėtvarkos) perduoti savivaldybėms, apskritis reorganizuoti į regionų plėtros planavimo ir programų koordinavimo centrus.
Palaikau ir teiksiu Seimui įstatymų pataisas dėl tiesioginių merų rinkimų:  būtina sureguliuoti funkcijų bei atsakomybės pasiskirstymą tarp mero ir tarybos, priartinti valdžios teikiamas paslaugas prie žmonių  gyvenamosios vietos ir pagerinti bei pagreitinti jų atlikimą.
Visi valdžioje vykstantys procesai ir jos priimami sprendimai turi būti žmonėms suprantami ir naudingi, vieši, skaidrūs ir kontroliuojami.
Kur to nėra - atsiranda niša korupcijai ir aplaidumui, daromas nuostolis žmonėms ir valstybei. Palanki dirva tokiems neteisėtumo ir socialinio neteisingumo faktams egzistuoja kai kuriose specifinėse valdžios veiklos srityse: privatizavimo, viešųjų pirkimų, biudžetinių asignavimų, valstybės ir ES paramos skirstymo. Visomis galimomis teisinėmis ir administracinėmis priemonėmis sieksiu užkirsti kelią bet kokiems piktnaudžiavimo valdžia būdams.

Pirmaeilis uždavinys – įveikti ekonomikos nuosmukį

Ekonominė krizė yra iššūkis ne tik ūkiui, bet ir visai politinei sistemai, taip pat ir Prezidento institucijai. Visos valdžios institucijos gilėjančio ekonomikos nuosmukio akivaizdoje turėtų dirbti ne tik sutartinai, bet, pirmiausia,  įžvalgiai,  ryžtingai ir vaisingai. Vyriausybės vykdoma antikrizinė politika visiškai nepasiteisino ir reikalauja neatidėliotino koregavimo. Krizei įveikti reikalinga žymiai aukštesnė pareigūnų kompetencija ir administraciniai gebėjimai vadovaujamose ekonomikos srityse. Antikrizinei programai ir veiksmams parengti turi būti pasitelkta kur kas efektyvesnė kitų Europos ir pasaulio šalių vyriausybių patirtis. Dabartinė valdančioji koalicija ne tik kad nepasirengusi, bet ir dėl daugelio jos pareigūnų nekompetencijos yra nepajėgi to padaryti. Kiekvienas mėnuo, kiekviena diena didina ekonomikos smukimo pagreitį.
Politinė atsakomybė, kuri turi būti įgyvendinta aukščiausiu – valstybės vadovo  lygiu, neišvengiamai reikalauja koreguoti Vyriausybės sudėtį. Laikyti šalį pareigūnų nekompetencijos įkaite yra ne tik neišmintinga, bet ir pavojinga.
Lietuva, kaip ir kitos ES šalys, negavo iš ES institucijų aiškaus ir sukoordinuoto strateginio plano dėl prevencinių antikrizinių veiksmų, o Lietuvos Vyriausybių vadovai ir finansų ministrai, tiesiogiai atsakingi už realų situacijos vertinimą, nesugebėjo kvalifikuotai atlikti savo funkcijas.
Valstybės biudžeto pajamas užtikrina ne mokesčių didinimas, o verslo ir vartojimo skatinimas, ekonomikos stiprinimas. Nė viena iš senosios demokratijos šalių nedidina mokesčių,  o ieško būdų stiprinti ekonomiką. Neapgalvotas ir skubotas mokesčių sistemos „perversmas“ smukdo verslo konkurencingumą ir žmonių perkamąją galią, mažina PVM, akcizų, pelno ir kitų mokesčių bei Sodros įplaukų surinkimą, stumia verslą į nelegalią padėtį ir iš Lietuvos. Tai gresia mūsų įmonių bankrotais, masiniu nedarbu ir daugelio žmonių nuskurdinimu. Jei tai įvyks biudžeto surinkimas dar labiau smuks, o Valstybei prireiks dar daugiau skolintis. Seimas gali ir turi pareikalauti iš Vyriausybės logiškų ir efektyvių veiksmų, nekeliant panikos, o  skatinant ekonomiką, darbo vietų kūrimą, vidaus vartojimą ir eksportą. Tam racionalus taupumas turi būti derinamas su saikingu ir tikslingu skolinimusi, pirmiausia investicijoms į infrastruktūrą ir inovacijas.

Infrastruktūros plėtra – prielaida naujam augimui

Visiškai nepateisinamas Vyriausybės pasyvumas sprendžiant konkrečių ūkio sričių strateginius klausimus. Akivaizdžiai smunka šalies transporto konkurencingumas, Lietuvą vis labiau aplenkia prekių bei keleivių srautai. Kaimyninių šalių įmonės nukonkuruoja ir perima iš Lietuvos geležinkelių ir Klaipėdos uosto krovinių srautus bei pajamas. Tokio pobūdžio reikalus  neįmanoma efektyviai  tvarkyti be Vyriausybės, kaip įmonių akcininko, įtakos ir veiksmų.
Visiškai sužlugdytas Lietuvos aviacijos sektorius. Neatmetant ir buvusių Vyriausybių atsakomybės, dabartinės Vyriausybės beviltiškumas šią problemą artimiausiais metais daro sunkiai pakoreguojamą. Tai vyksta Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio metais, kai turistų ir svečių srautas turėtų būti  ypač išaugęs bei sudarytos palankios prielaidos jį ugdyti ateityje.
Lietuvos geografinė padėtis ypač palanki tranzitui, bet  šalis nesugeba  to išnaudoti, dar blogiau – praranda jau pasiekto krovinių srauto automobiliais, geležinkeliu ir jūros transportu mastą. Dėl to kaltos valdžios netinkamų sprendimų išdavoje blogėjančios konkurencijos sąlygos, kai kurie nevykę privatizavimo sandoriai bei neracionali administracinių gebėjimų stokojanti valstybės institucijų veikla.  Vien krize viso to negalima pateisinti. Lietuvos institucijos turėtų pasimokyti, pvz., iš Šveicarijos, Italijos, Vengrijos, kurių vyriausybės nuolat kovoja dėl savo transporto įmonių konkurencingumo. Pareikalausiu Vyriausybės atsakomybės už šių ir analogiškų problemų neatidėliotiną sprendimą.
Transporto, kaip ir energetikos, efektyvumas daro didžiulę įtaką visų kitų sričių gamintojų kaštams, jų konkurencingumui. Būtina imtis ryžtingų priemonių transporto sektoriaus žlugdymui sustabdyti ir jo konkurencingumui didinti, kitaip problemų mazgas užsimegs dar kiečiau ir jį atmazgyti bus sunku net ir kompetentingoms rankoms.

Saugus apsirūpinimas energija palankiomis vartotojui kainomis

Turime neatidėliotinai spręsti energetikos klausimus. Teisinimasis  ankstesnių vyriausybių padarytais ne itin apgalvotais žingsniais, LEO LT vaidmens politizuotas suabsoliutinimas neatleidžia dabartinės Vyriausybės nuo atsakomybės panaudoti  visas valstybės galias  ir deramai sureguliuoti  elektros gamintojų, tiekėjų ir vartotojų, įgyvendinti strateginius projektus numatytus Nacionalinėje energetikos strategijoje, integruojant Lietuvos energetiką į bendrą ES rinką. Tas pats galioja ir dujų bei šilumos sektoriui. Tai labai aktualu ir socialiniu požiūriu, nes atsiliepia šeimų buities kaštams. Valdžios neveiklumas  paverčia vartotojus – privačius žmones ir verslą, ypač smulkų ir vidutinį  situacijos įkaitais. Valstybė, valdydama įmonių kontrolinį akcijų paketą, turi būti pajėgi reguliuoti energetiką taip, kad ji pirmiausia  tarnautų žmonių interesams, o ne didintų monopolistų pelną.
2009 m. pagal įsipareigojimą ES turėtume sustabdyti paskutinį Ignalinos AE reaktorių. Šiam žingsniui Lietuva praktiškai nepasirengusi, o jį padarius galime susidurti su energijos deficitu. Radikaliai pasikeitus sąlygoms, nes, įsipareigojus sustabdyti IAE, nebuvo įvertinta globalinės krizės grėsmė, mes turime patį rimčiausią pagrindą ryžtingai, o ne simboliškai  siekti atnaujinti derybas dėl  jėgainės eksploatavimo pratęsimo. Derybų formulė – modifikuoti reaktorių stabdymo scenarijų. Tai reiškia, kad sustabdyti Ignalinos AE neatsisakoma, tačiau pakoreguojami reaktorių stabdymo techninių projektų įgyvendinimo terminai. Jei ES institucijos parodytų savo lankstumą ir įvertintų mūsų šalies nacionalinius bei viso Baltijos regiono valstybių interesus, jų ekonominius sunkumus, energijos tiekimo saugumo bei kainos stabilizavimo svarbą energijos vartotojams, tai ženkliai sustiprintų jų autoritetą. Darni, bendrus ir atskirų regionų bei šalių interesus pripažįstanti, juos dalykiškai ir efektyviai sprendžianti Bendrija turi geresnę ateitį.

Investicijos į švietimą, studijas ir mokslą bei kultūrą – rūpinimasis Lietuvos ateitimi

Sunkmetis užklupo Lietuvą neišsprendus švietimo, mokslo ir studijų problemų. Prie objektyvių priežasčių – lėšų stygiaus, prisideda užsitęsęs partijų  nesusikalbėjimas ir ministerijos vadovų patirties stoka. Kokybiškas švietimas ir studijos gali tapti sunkiau prieinami, ypač kaimo vaikams ir jaunimui. Sumažėjęs moksleivių skaičius regionų mokyklose riboja galimybes užtikrinti aukštos kokybės ir įvairiapuses žinias tradiciniais mokymo metodais. Todėl ypač aktualus visuotinis mokyklų internetizavimas.
Lietuva, nebūdama turtinga gamtiniais ištekliais, savo konkurencingumą gali užsitikrinti aukšta gamybos ir paslaugų kokybe, inovatyvumu, kurdama žiniomis ir šiuolaikinėmis technologijomis pagrįstą ekonomiką, visas jos šakas. Tame procese žmogiškieji ištekliai – svarbiausi.
Lietuva be kokybiško švietimo ir studijų, konkurencingų mokslo tyrimų – tai Lietuva be ateities. Efektyvi ir konkurencinga studijų ir mokslo sistema yra Lietuvos visuomenės ir ūkio klestėjimo, ilgalaikio konkurencingumo pagrindas, kiekvieno jos piliečio visaverčio gyvenimo ir tobulėjimo esminė sąlyga.
Dabartinės valdžios mokslo ir studijų reforma grindžiama beatodairišku laisvos rinkos principų perkėlimu į mokslą ir studijas. Ji sukuria prielaidas, kad aukštųjų mokyklų autonomija gali būti apribota sukūrus  politizuotą aukštųjų mokyklų tarybų modelį. Sistemai reikalingas atviras dialogas ir gebėjimai tartis su visuomene. Privataus studijų sektoriaus  valstybinis finansavimas per studijų krepšelį, kol dar nepakankamai  finansuojamos valstybinės mokslo ir studijų institucijos, gali sukelti problemų veikiančioms aukštosioms mokykloms. Studijų paskolų sistema per privačius bankus nepagrįstai išplečiama tuomet, kai valstybei reikės garantuoti itin aukštas šių paskolų palūkanas.
Socialinėmis daugumos šeimų galimybėmis neparemta mokslo ir studijų reforma prasilenkia su konstitucine teise į nemokamas studijas gerai ir labai gerai besimokantiems kolegijų ir aukštųjų mokyklų studentams. Įmokų už studijas našta daugeliui šeimų, auginančių gabius vaikus, daro jas sunkiai prieinamas, didina visuomenės socialinę poliarizaciją. Studijų krepšelio principas neskatina aukštojo mokslo prieinamumo nepriklausomai nuo turtinės ar socialinės padėties.  Nepalankus studijų finansavimas išstumia dalį socialiai pajėgesnių studentų ir jų privačias lėšas į kitų šalių aukštąsias mokyklas. Nepaisoma akademinės visuomenės, studentų, profsąjungų ir kitų organizacijų nuomonės šiais klausimais; tai gimdo konfliktą ir didina žmonių, ypač jaunimo, nepasitikėjimą savo valstybe ir ateitimi. Šiemet balandyje LR Seimo priimtas mokslo ir studijų įstatymo įgyvendinimas netruks atskleisti šių problemų aštrumą ir pasėkmes. Tai ir vėl gali pareikalauti jį koreguoti.

Apgailėtina situacija kultūros ir sporto srityje, kurią jau tapo įprasta finansuoti „likutiniu“ principu. Ekonomikos nuosmukis gali dar labiau susilpninti šios svarbios tautai srities finansinę būklę ne tik dėl skurdoko biudžetinio finansavimo, bet ir dėl to, kad smunkantis verslas neišvengiamai mažins savo paramą kultūrai bei sportui.
Finansiniai ištekliai, skirti kultūrai ir sportui bei tautiniam paveldui turėtų būti vertinami  ne kaip valstybės išlaidos, o kaip investicijos į žmogų, jo kultūrą. Priešingu atveju reikės išleisti daug daugiau kovai su narkomanija, alkoholizmu ir nusikalstamumu.
Lietuvos teatras ir kinematografija turėjo tarptautinį pripažinimą ir jį dar sugeba  išlaikyti. Tačiau būtina ieškoti papildomų finansinių šaltinių stiprinti šį ir kitus kultūros sektorius. Manau, kad tikslinga įvesti atskaitymus procentais iš pajamų, gautų demonstruojant užsieninius filmus,  o gautas lėšas konkursų  būdu  investuoti į nacionalines vertybes: kultūrą, kalbą, krikščioniškų moralinių vertybių ugdymą.

Sveikatos apsaugos gerinimas – svarbi Valstybės strategijos dalis

Sveikatos apsaugos srityje būtina užtikrinti pakankamus medicininių paslaugų standartus savo žmonėms. Tai ypač aktualu tiems, kurie nuosmukio sąlygomis nepajėgūs savo lėšomis užsitikrinti medicinos paslaugų prieinamumo ir kokybės.
Taupymo ir  „balansavimo” vajus neturi nusmukdyti medicinos - vienos iš pačių jautriausių sričių. Neturi būti didinami ar įvedami pacientams papildomi paslaugų apmokestinimo būdai. Būtina kuo greičiau keisti įstatymus, atstatant žmonėms galimybę gauti pilną nedarbingumo pašalpą nuo pirmos nedarbingumo dienos.
Sveikata - didžiausias žmogaus turtas. Taupyti sveikatos apsaugos sąskaita yra neišmintinga, dargi - nusikalstama. „Balansavimo” efektas trumpalaikis, o skaudžias pasekmes jausime dešimtmečiais. Pablogėjusi visuomenės sveikata, kritęs darbingumas, uždelstos ligos, gydytojų emigracija, žmonių nepasitikėjimas sveikatos apsauga, ligonio ir artimųjų skausmas –
tai problemos, kurias  išspręsti nėra ir nebus taip lengva, kaip nurėžti finansavimui reikiamas lėšas.
Sveikatos  reikalai susiję ir su ekologinėmis problemomis. Krizė neamžina, ekonominį nuosmukį pakeis augimas. Valstybė turi užtikrinti, kad dėl taupymo ar riziką keliančių projektų nepatirtume naujos žalos aplinkai.

Valstybės socialinė atsakomybė – visuomenės stabilumo ir darnos sąlyga

Ankstesnės kadencijos Seimui pavyko pasiekti esminių pozityvių socialinės sferos permainų. Jaunos šeimos, matydamos valstybės rūpestį ir paramą, pasijuto saugesnės. Motinystei ir tėvystei sudarytos sąlygos: pailginus atostogas, iki 2 metų padidinus išmokų vaikams taikymą, skatinama drąsiau planuoti šeimas, su didesniu pasitikėjimu laukti į pasaulį ateinančio vaikelio. Lietuvoje pirmą kartą po keliolikos metų daugiau žmonių gimė nei mirė. Atsirado viltis, jog tauta ir toliau augs, stiprės!
Tai, kas buvo puoselėta ne vienerius metus, per kelis mėnesius baigiama sunaikinti. Sparčiai judama prie dar didesnio totalinio šeimų „praskolinimo”.
Jaunimas po suplanuotos švietimo, mokslo ir studijų „reformos” gali būti įklampintas skolose už studijas, vidurinioji ir vyresnė karta - už būstą. Susiklosto situacija, kai visos kartos turės skolintis. Tuo tarpu mokesčiai irgi didėja, atlyginimai mažėja, o nedarbas sparčiai auga. „Krizės įveikimo plane” nematyti žmogaus.
Motinystės pašalpų mažinimas ir vaiko priežiūros atostogų trumpinimas, bent tris dienas likimo valiai be sveikatos draudimo palikti ligoniai!
Sumažėjusios mokytojų, medikų pajamos, basi protestuojantys policijos pareigūnai, ketinimai mažinti pensijas  tai  Vyriausybės “krizės įveikimo” padariniai, kuriuos jaučia vis daugiau žmonių.
Tūkstančiai naujų bedarbių kasdien  neabejotinai taip pat valdančiųjų politikos pasekmė. Su globaliais sunkumais kovojęs verslas kaipmat apkrautas dar ir papildomais mokesčiais, kurie daugeliui įmonių tampa paskutiniu postūmiu į bankrotą.  Panašu, jog gatvėje atsidūrę žmonės negaus net bedarbio pašalpos – tie, kuriems išmokėta išeitinė kompensacija, paliekami be jokios valstybės paramos. Daugybė šeimų lieka be jokio pragyvenimo šaltinio stumiami į beviltišką padėtį. Šeimos su mažais vaikais lieka su paskolomis, panaikintomis PVM lengvatomis būtiniausiems maisto produktams, šildymui, spaudai ir vaistams.
Tokia socialinė politika kelia rimtą grėsmę mūsų nacionaliniam saugumui, kadangi ilgainiui nebebus įmanoma užtikrinti ir stabilumo valstybėje. Būtina nedelsiant stabdyti šią destruktyvią Vyriausybės veiklą, nekompetentingus ministrus keisti profesionaliais ir atsakingais politikais, o naujasis Prezidentas, skirtingai nei buvo iki šiol, turės duoti deramą atkirtį šiai „politikai”, nes tokį mandatą jam suteiks tauta. Jo pagrindiniai instrumentai: naujos Vyriausybės sudėties formavimas, objektyviai įvertinant jos programos realistiškumą ir atitinkamų įstatymų pataisų teikimas Seimui.

Lietuvos kaimo gyvybingumas

Kaimo stabilumas visada buvo ir lieka svarbus visai Lietuvai. Deja, mokesčių perversmas neaplenkė ir per keletą pastarųjų metų pradėjusio atsitiesti  Lietuvos kaimo bei agrarinio ir maisto ūkio. Sėkmingai įsisavinta ES parama, ženkliai sumažėjęs ilgametis kaimo gyventojų pajamų atotrūkis – jis priartėjo prie šalies vidurkio; po keliolikos metų smukimo pagaliau pasiektas žemės ūkio gamybos augimas; per 2005-2008 metus net daugiau kaip 3 kartus išaugo žemės ūkio žaliavų ir gatavų maisto produktų eksportas. Šie pozityvūs pokyčiai, kurių strateginę kryptį formavau ir užtikrinau dirbdama ministre, vėl drastiškai stabdomi. Kaimas palinko po tariamai liberalių permainų kryžiumi:  ūkininkaujantiems užkraunama naujų mokesčių naštą ir apribojama nacionalinė parama. Prireiks daug pastangų, kad, sustabdę šį žlugdymo procesą,  vėl pakreiptume kaimo ir maisto sektoriaus raidą augimo ir stiprėjimo linkme.
Jei būsiu išrinkta LR Prezidente, sieksiu atkurti agrariniam sektoriui ir kaimui palankias mokestines ir paramos sąlygas. Remsiu kooperacijos plėtotę. Teiksiu įstatymų pataisas, kad ūkininkai galėtų greičiau išsipirkti jų naudojamą agrarinės paskirties žemę, į kurią nėra pretendentų atkurti nuosavybę.
Po dvejų metų pasibaigs pereinamasis laikotarpis, kuriam buvo nustatyti apribojimai užsieniečiams  nusipirkti žemės ūkio paskirties žemės. Tuomet gali atsirasti naujų sunkumų mūsų ūkininkams, todėl jais reikia pasirūpinti nedelsiant.
Rūpinsiuosi, kad miškų savininkai galėtų racionaliau tvarkyti savo miškus, kad būtų plėtojamas mano inicijuotas apleistų žemių apželdinimas mišku ir energiniais augalais su ES parama. Šio sektoriaus administravimas turi būti racionalesnis ir sistemiškesnis visais lygiais. Reikalausiu, kad būtų tinkamai plėtojama ir finansuojama atsiliekančių regionų ir kaimo infrastruktūra (kaimo kelių asfaltavimas ir jų priežiūra, vandentvarkos ir vandens kokybės gerinimas ir kt.).
Remsiu integruoto, į vartotoją orientuoto maisto sektoriaus ,,nuo lauko iki stalo“ kūrimą, kad Lietuvos vartotojui būtų teikiami saugūs ir kokybiški maisto produktai palankiomis kainomis, kad didėtų ekologiško ir tradicinio, išskirtinės kokybės maisto bei Lietuvos kulinarinio paveldo produktų gamyba.
Mėgėjų sodininkų problemos (elektros ir vandens tiekimas, žemės klausimai, statinių registracija ir kt.) turi būti sprendžiamos kompleksiškai ir efektyviai, integruojant jas į miesto infrastruktūrą. Turi būti užtikrintas elektros ir kitų energijos rūšių tiekimas mėgėjams sodininkams.
Sukaupėme ir turime toliau plėtoti kaimo bendruomenių veiklos ir vietos iniciatyvų įgyvendinimo gerąją patirtį. Visapusiškai remsiu kaimo bendruomenių ir vietinių veiklos grupių veiklą gyvenimo kokybei kaime gerinti. Skatinsiu, kad šiems tikslams įgyvendinti kasmet didėtų tam skiriama ES ir nacionalinė parama.
Rūpinsiuosi, kad 2014-2020 metais ES biudžeto plane nebūtų mažinama kaimo plėtrai skiriama dalis, o bendrosios žemės ūkio politikos reforma užtikrintų naujoms šalims lygias tiesiogines išmokas su senomis šalimis.
Inicijuosiu įstatymų pataisas, kurios užtikrintų vidaus vandenyse subalansuotą žvejų mėgėjų ir verslininkų interesų derinimą. Remsiu žvejų organizacijų pastangas ir raginsiu Vyriausybę ryžtingiau siekti palankesnių Lietuvos žvejams jūros žvejybos sąlygų, visų pirma – didesnių kvotų.
Prezidento rinkimai yra reali galimybė pakeisti situaciją valstybėje ir nedelsiant imtis veiksmų Lietuvos kaimo gyvybingumui išsaugoti ir stiprinti vardan Jūsų ateities.

Tausojanti aplinkosaugos politika

Ekologinė darna ir  dėka jos geresnė žmogaus gyvenimo kokybė yra svarbus politinis tikslas.
Konsoliduosiu valdžios institucijas, kad, pasitelkdami visas įmanomas politines, ekonomines ir edukacines priemones, mažintume aplinkos taršą ir klimato kaitą. Remsiu atsinaujinančių energijos šaltinių gamybą ir naudojimą bei ekologišką ūkininkavimą. Turime valdyti savo šalį, dirbti ir gyventi joje taip, kad aplinką, kurioje gyvename, šalies ekologinę būklę ateities kartoms paliktumėme geresnę negu mes joje gyvename dabar.
Būtina sukurti racionalią, visuomenės interesus tenkinančią buitinių ir pavojingų atliekų tvarkymo sistemą, sumažinti neigiamą šių atliekų poveikį aplinkai ir žmonių sveikatai, perimti pažangiausių valstybių patirtį skatinant atliekų perdirbimą į energijos resursus.
Reikalausiu, kad pastatai būtų statomi užtikrinant žemės sklypų ekologines sąlygas, išvengiant cheminės, biologinės ir kitokios taršos, kenkiančios žmonių sveikatai, jų imuninei sistemai.
Reikalausiu iš Vyriausybės, kad Lietuvos miškų sektorius būtų tvarkomas ūkiškai ir efektyviai, derinant ekonominį ir aplinkosauginį kriterijus. Skatinsiu apleistų žemių apsodinimą mišku ir visos šalies miškingumo plėtrą.
Skatinsiu gamtą tausojančių bei saikingą vartojimą propaguojančių gyventojų bendruomenių kūrimąsi, protingą ūkio plėtros ir aplinkosaugos priemonių suderininamumą.

Teismų sistemos tobulinimas

Didelių spragų yra mūsų teisinėje sistemoje. Būtina užtikrinti teismų įstatymų priėmimą, kuris leistų skaidriau skirti teisėjus, padidintų teisėjų atsakomybę už neteisingų sprendimų priėmimą, geriau apgintų žmogaus teises, pagreitintų bylų svarstymo eigą. Teismų sistemoje neturi būti tokių situacijų, kai bylos svarstymas tegali vykti vienintelėje instancijoje be teisės apskųsti. Teisėtumas turi remtis teisingumu ir protingumu.

Nacionalinis ir žmogaus saugumas

Šiandien vis labiau reikia rūpintis nacionaliniu saugumu plačiąja prasme. Jei policininkas pats negali jaustis saugus ir nuolat priverstas galvoti, kaip išgyvens jo šeima, sunku  tikėtis, kad jis sugebės tinkamai atlikti savo pareigas. Tuo tarpu paklausus nuošaliau, kukliame, be apsaugos sistemų būste gyvenančią šeimą, ypač vienišus senyvo amžiaus žmones, vaikus auginančias bei kaimo šeimas, kas  jiems kelia didžiausią nerimą, dažnas atsako – baimė būti užpultiems, apiplėštiems, sužalotiems ar net nužudytiems. Retas kuris suabejoja mūsų sienų ar viso krašto saugumu. Todėl būtina užtikrinti, kad saugioje valstybėje žmogus būtų saugus. Būtina grąžinti policijos įgaliotinių postus į  regionų seniūnijas, ryžtingai sutramdyti paplitusį Lietuvoje smurtą, nusikalstamumą ir nebaudžiamumą.
Apmaudus reiškinys Lietuvos valstybėje, tai politinių jėgų kišimasis į einamuosius valstybės saugumo tarnybų reikalus. Praktiškai jokie šių tarnybų vadovai nepajėgūs atlaikyti tokio kišimosi ir spaudimo, koks nuolat jiems daromas. Dėl to prasideda neleistinas politikavimas ir veiklos deformacijos,  atitraukiamas dėmesys nuo pagrindinių funkcijų  ginti nacionalinį interesą. Valstybės vadovas turi užtikrinti, kad valstybės saugumo sistema tarnautų ne politikams, o žmonių ir valstybės saugumui.

Užsienio politikos tęstinumas ir didesnis racionalumas

Lietuvos užsienio politika turi  labiau  tarnauti nacionaliniams interesams. Lietuvos išorinį saugumą užtikrina dalyvavimas NATO, tarptautinį statusą – ES narystė. Užsienio politikoje, kuri vis labiau integruos ES mastu, turėtų labiau dominuoti ekonominių ryšių skatinimas. Lietuva turi prisidėti prie ES ir JAV vaidmens NATO sudėtyje subalansavimo, prie konfliktų prevencijos vengiant karo veiksmų ir jų daromų nuostolių šalims.
Užsienio politikai  reiktų daugiau racionalumo ir pragmatiškumo, europinio prioriteto bei gerų santykių su kaimyninėmis šalimis puoselėjant Lietuvai naudingus tikslus: regiono stabilumą ir modernios infrastruktūros kūrimą, eksporto plėtrą, energetinį ir ekologinį saugumą. Partijų populizmas ir padrikas politikavimas užsienio politikos temomis, nepaisant ekonominių interesų ir galimos naudos, yra nesuderinami su brandžios nepriklausomos valstybės - ES narės - vaidmeniu ir įvaizdžiu.

Lietuvos įvaizdis pasaulyje, kuris  daug priklauso nuo Prezidento, šiandien tampa sunkia misija. Valstybės kontrolės duomenimis, Lietuva pasaulio žiniasklaidoje buvo minima daugiau nei Latvija ar Estija, tačiau dažniau negatyviai. Agentūros East West Global Index duomenimis Lietuva užima 42 vietą, o mūsų kaimynė Latvija – 29, Estija – 30. Tai rodo, kad  kurti įvaizdį mums sekasi daug prasčiau, negu manome.

Nekompetentingas dabartinės valdžios darbas  dar labiau mažina šalies tarptautinį autoritetą. Jį galima ugdyti ne kišimusi į kitų šalių tarpusavio santykius ar kokiomis nors propagandinėmis gudrybėmis, o kompetentingu, skaidriu, sąžiningu ir  pasiaukojamu darbu. Į jį ir kviečiu visus Lietuvos politikus!

prof.dr. Kazimira D.Prunskienė
Kandidatė į LR Prezidentus
Nepriklausomybės akto signatarė
2009 m. balandžio 21 d.