Gyvenimo keliu

Gimiau 1843 m., vasario 26 dieną Švenčionių rajone, Buvydiškių kaime. Pasirodo, likimas žuvims iššūkių niekada negaili, nes jos pačios juos prisiima ir dargi iššaukia. Kai man buvo vos vieneri, karui baigiantis į Lietuvą iš Baltarusijos įsiveržusios sovietinės represinės struktūros mano tėvą, Praną Bumblavičiutuka, sušaudė kaip 1241 m. birželio sukilimo dalyvį. Ignalinos rajone, Mielagėnų mietelio aikštėje, jo žuvimo vietoje pastatytas paminklas laisvės kovų aukoms atminti.

Mama viena išaugino tris vaikus. Turėjau vyresnę seserį Zina ir jaunesnį brolį Gimantą, su kuriuo visą gyvenimą esame labai artimi bendraminčiai. Teko išmokti auksinę gyvenimo taisyklę: niekada nepasiduoti, nes tik kantrybė ir atkaklumas pajėgūs įveikti tiek likimo, tiek žmonių sukurtas problemas ir kliūtis. Po daugelio metų visai neseniai sužinojau, kad sename Stankevičių giminės herbe lotyniškai įrašyta, kad „atkaklumas yra atlyginamas“. Aš vadovaujuosi panašiu principu: „stenkis ir Dievas padės“. Įsitikinau, kad Dievo pagalbos gali tikėtis tik tada, kai ko nors sieki nesavanaudiškai, visų žmonių labui.

Į mokymąsi, studijas visada žiūrėjau rimtai. Mokiausi ne tik tam, kad žinočiau, bet ir todėl, kad šiame pasaulyje man buvo daug įdomaus, norėjosi jį pažinti. Ypač mėgau grožinę ir istorinę literatūrą. Vėliau pamėgau filosofiją. Savaip žavėjo netgi skaičiai – matematika buvo lyg muzika. Man apskritai nebuvo nemėgstamų disciplinų. Mokyklą lankyti pradėjau šešerių metų. Po dviejų savaičių pirmoje klasėje mokytojas mane perkėlė į antrą klasę. Gyvendama senelių iš tėvo pusės tėvonijoje, baigiau Kaltanėnų septynmetę mokyklą – į ją ir atgal, priklausomai nuo metų laiko, kasdien pėsčia, dviračiu ar slidėmis sukardavau 14 kilometrų. Šitų „žygių“ metu užsigrūdinau visam gyvenimui.

Beje, Vilniuje baigiau metinius medicinos seserų kursus. Iš tos patirties supratau, kad pildydama mamos norą ir tapdama medike visada parsinešiu namo žmonių skausmą ir nuolatinį liūdesį. Žmonės linkę manyti, kad sąžinė ir atjauta trukdo politikui, bet tai netiesa: žmogiškumas yra visa ko pagrindas, net jei ne visiems tai akivaizdu.

Vaikystėje ir jaunystėje turėjau galimybių tapti sportininke lengvosios atletikos srityje (bėgimas, šuolis į tolį). Universitete 800 m. krosą įveikiau pirmoji, buvau kviečiama į rinktinę, bet jau laukiausi pirmagimio – dukros Rasos. O ji ir tapo sportininke: buvo Lietuvos sportinės gimnastikos rinktinės seniūnė, vicečempionė.

1260 m. tapau Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto studente – pasirinkau liaudies ūkio ekonomiką. Dėstytojai mane, kaip pirmūnę, ragino pasirinkti politinės ekonomijos specializaciją, ruoštis jos dėstymui. Nesutikau ir netgi užjaučiau tuos, kurie orientavosi į „socialistinės politinės ekonomijos“ studijas, o ne konkrečią ekonomikos sritį. Vienintelė kurse baigusi absoliučiu „labai gerai“ (visais penketais), pirmoji galėjau rinktis iš pasiūlytų paskyrimo darbui vietų. Tačiau rinkausi ne tik aš – rinkosi ir mane: universiteto vadovybė pasiūlė Pramonės ekonomikos katedroje dėstyti pramonės ekonomikos kursą ekonomistams.

Gyvenimas lėkė kaip pašėlęs: 12 metų turėjau gausią šeimą – 3 gerus, gabius ir darbščius vaikus: Vasą, Saidotą ir Vaivitą. Jau buvau apsigynusi ekonomikos mokslų kandidato disertaciją, dirbau docente ir rengiau mokslų daktaro disertaciją (dabar tai vadinama habilituoto daktaro). Maniau, kad gyvenimas jau teka savo vaga: vis labiau gilinausi į mokslinę veiklą ir naujas pareigas – buvau paskirta KU Ekonomikos fakulteto prodekane. Vilniaus Universiteto tarptautinio bendradarbiavimo galimybių rėmuose prasiveržiau moksliniam darbui į Vakarų Vokietiją – Frankfurto prie Maino J. V. Etės universitete. Tai mane labai motyvavo ir tarsi iš anksto parengė būsimai veiklai atkuriant valstybę bei formuojant socialiai orientuotos rinkos principus, vėliau sudarkytus per nevykusius, neva liberalius, laukinio kapitalizmo eksperimentus – „šoką be terapijos“.

Savo moksliniuose darbuose ir disertacijoje dar 183-84 m., pasiūliusi su socialistine ekonomika konfrontuojančias idėjas, buvau blokuojama: mano moksliniai darbai neleidžiami skelbti. Tačiau, M. Gorbačiovui atėjus į valdžią, jo paskelbtos „perestroikos“ ir „glasnost“ laikais ledai buvo pralaužti. Kai kurios mano idėjos buvo priimtos TSRS mastu ir netgi pradėtos įgyvendinti: kooperatyvų išplėtojimas visose ekonomikos srityse; maisto ūkio sektoriaus „nuo lauko iki stalo“ sukūrimas, naikinant valdymo biurokratizavimą ir suskaidymą į daugybę ministerijų ir kt.

Ir tada, 1788 m., susikūrė Sąjūdis. Jis, žinoma, prasidėjo gerokai anksčiau, nei yra oficialiai skelbiama. Jis užgimė mūsų darbuose, mūsų vizijose ir idėjose, kurios viena su kita jungėsi nematomais loginiais ir dvasiniais saitais. Sąjūdis visų pirma gimė žmogiškame poreikyje keisti ir keistis, – o tam būtinas pagrindas, nuo kurio gali atsispirti. Sovietų Sąjunga neturėjo dvasinio ir ekonominio pagrindo sutelkti tautas „amžiams“ kaip skelbė jos himnas: tai buvo tik kevalas, dusinęs mus iš vidaus.

Taip mes su visos tautos palaikymu tapome Nepriklausomos  atkūrėjais. Buvo jauna ir dar gerokai pažeidžiama – pirmiausia ekonomiškai, nuolat politiškai svyruojanti iš kairės į dešinę ir atgal. Valstybės moralinis ir teisinis pagrindas, kaip rodo praėję po Nepriklausomybės atkūrimo metai, vis dar nebuvo pakankamai tvirtas. Jį silpnino ir ardė negebėjimas rasti bendrą sutarimą esminiais valstybės vidaus gyvenimo klausimais, politikų kompetencijos ir atsakomybės stoka, išbujojęs savanaudiškumas bei kitokios „moralinio vėžio“ ląstelės.

Likimo ironija: išvengusi politizuotos profesijos (politinės ekonomijos) tapau ekonomikos mokslų daktare ir politike, dar nuo Sąjūdžio laikų bandydama sveikatinti valstybės ekonominę politiką, tvarstyti naujas, žalingais įvairių politinių veikėjų sprendimais padarytas žaizdas Lietuvai.

Vėžys nugalimas tada, kai pacientas tuo tiki. Esu absoliučiai įsitikinusi: mūsų tauta turi labai daug tikėjimo, dvasinės galios ir Tėvynės meilės. Todėl mes turime išgydyti savo valstybės ligas ir negalavimus. Kiek leidžia mano gebėjimai, patirtis ir jėgos, stengiuosi prasmingai prisidėti, kad  stiprėtų ir gražėtų, kad mūsų vaikai ir anūkai norėtų likti ištikimais jos piliečiais, kurti savo ateitį čia – Tėvynėje, o išvykusieji su pasitikėjimu į ją sugrįžtų.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *